Gėlių komponavimo stiliai

Pasaulio floristika - daugialypė ir margaspalvė, savita ir nepakartojama, atspindi skirtingų tautų kultūrines tradicijas. Daugelis tautų turi savo gėlių komponavimo stilius, su kuriais aš Jūs norėčiau supažindinti. 

Ikebana – tai japoniškas gėlių išdėstymo menas vazose, išsiskiriantis paprastumu ir linijų skaidrumu ir spalva. Šiuo metu ikebana paplitusi visame pasaulyje. Ši meno rūšis kildinama iš senojo gėlių padėjimo ant altoriaus, kuris paplito Japonijoje VI a. kartu su budizmu. Tuometinės puokštės dažniausiai buvo daromos bronziniuose induose iš pušies šakelės, kipariso, rožių ar narcizų. Ikebanos kompozicijoje vyrauja trys pagrindiniai elementai, apibrėžiantys tris pradžias: dangų, žemę ir žmogų. Jie gali būti išreiškiami gėlės žiedu, šakele ir žole. Jų tarpusavio derinys ir papildomi elementai pagal stilių ir turinį sukuria skirtingus kūrinius. Yra septyni pagrindiniai ikebanos kūrimo principai: asimetrija – dešinioji ir kairioji dalys negali būti vienodos, puokštės dydis – trimatė kompozicija, dinamiškumas – gėlės ir augalai turi sudaryti judėjimo įspūdį, proporcija – tarp augalų, vazos, patalpos, harmonija – apgalvotas kompozicijos elementų derinys, lyriškumas – kompozicija perteikia atitinkamą emocinę nuotaiką, novatoriškumas – kiekvienoje kompozicijoje panaudoti nauji elementai.




Angliškas sodas - tai tradicinis angliško dizaino stilius, jungiančias savyje prancūziškas ir olandiškas tendencijas. Šios kompozicijos būna neaukštos arba aukštesnės vazose, kurių ašis nukreipta 360 ° kampu.

Aukštas stilius – tai stilius populiarus JAV. Šio stiliaus devizas „geriau mažiau, bet geriau“. Šiame stiliuje populiarūs tropiniai augalai. Taip pat populiarūs ir gvazdikai.


Dekoratyvinis stilius -  šio stiliaus puokštė ar kompozicija pasižymi augalų gausa, jie iš dalies netenka savo individualumo, tačiau floristo tikslas – visuma. Augalai komponuojami kompaktiškai vienas šalia kito. Šie darbai dažniausiai simetriški, gėlės grupuojamos. Tiek puokštės, tiek kompozicijos pasižymi aiškiu kontūru.

Linijinis stilius - priešingai dekoratyviniam stiliui, čia svarbu pabrėžti augalo individualumą. Komponavimui parenkami išraiškingų formų augalai, o lemiamą reikšmę turi, kaip floristas išradingai ir meistriškai sugeba manipuliuoti erdve tarp augalų. Šis stilius išsivystė iš japonų komponavimo meno ikebanos. Įspūdingai linijinio stiliaus puokštei nereikia gausybės augalų, užtenka paprasčiausios medžio šakos, lengvos vijoklio kaskados, vieno kito subtilaus žiedo.

Vegetatyvinis stilius - pagrindinis šio stiliaus ypatumas – hierarchija. Tai tarsi dalelė natūralios aplinkos, kuomet augalai puokštėje ar kompozicijoje pateikiami taip, kaip auga gamtoje, atsižvelgiant į jų kaimynystę, klimato zoną, bioekologines savybes. Tai nereiškia, kad reikia kopijuoti gamtą, tačiau augalai turi atrodyti kuo natūraliau. Saulėgrąža gamtoje aukštesnė už rugiagėlę, tai ir vegetatyvinėje puokštėje turi išlikti toks santykis.